10 Valentinas Antanavičius (1936-2024), “Asambliažas su lėle”, 20 a. 2 p., 47×30 cm

Valentinas Antanavičius gimė 1936 m. Kušlikių kaime (Šiaulių raj). 1962 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1995 m. docentas. Nuo 1964 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1992 m. jam buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2006 m. ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. V. Antanavičius yra Grupės „24“ narys. Parodose dalyvauja nuo 1962 m., surengė daugiau kaip 15 individualių, apie 120 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Valentinas Antanavičius kritikų yra apibūdinamas kaip “gyvas klasikas”, “lietuviškojo modernizmo korifėjus”, dailėje keliantis pilietines problemas. Ilgai priklausęs tyliojo modernizmo sąjūdžiui, dailininkas įtvirtino estetiką, kuri pavadinta “bjaurumo estetika”, nors ji – ne griaunanti ar niokojanti, bet kurianti. Jo kūriniai nepataikauja žiūrovui, bet provokuoja mąstyti, yra kupini energijos. V. Antanavičiaus siekis – atskleisti tai, kas slypi už parodomo fasado ir tampa “gyvenimu be parado” (dailėtyrininkės D. Zovienės apibūdinimas). V. Antanavičiaus paveikslų, ypač asambliažų, nuotaika – groteskiška, tapyba – griežtų formų, kurias lemia spalvos ir naudojamų daiktų pavidalai. Dominuoja niūrios, murzinos spalvos. Daiktai yra nudėvėti, seni, tiesa, kartais perkonstruoti, suteikiant jiems naujų spalvų, kartais – ryškių akcentų, tarsi sujungiant dabartį su praeitimi, dėl ko jie tampa prasmingais objektais. Valentino Antanavičiaus kūryba artima savo laikmečiui, kurioje ironizuojama 7-8 dešimtmečių ideologinė, socialinė ir kultūrinė hierarchija: darbas, žmogus ir religija. V. Antanavičius – vienas pirmųjų menininkų Lietuvoje, kuris rimtai dirbo asambliažo technika, ją derindamas su tapyba.